Dziudo atsirado kovos meno džiudžitsu pagrindu, pastaroji XV a. išsivystė iš Kinijos kovos meno Kumitu (išvertus reiškia – nuogomis rankomis). XIX a. penktajame dešimtmetyje džiu-džitcu kaip samurajų savigynos sistema pradėta praktikuoti Japonijoje.

Dziudo istorija yra neatskiriama nuo šio kovos meno kūrėjo, meistro ir mokytojo Jigoro Kano ( Dzigaro Kano, 18601938). Jigoro gimė pasiturinčioje japonų šeimoje. Jo senelis visą turtą uždirbo savomis pastangomis, jis buvo sakės gamintojas Šigos prefektūroje, Centrinėje Japonijoje. Jigoro Kano tėvas nebuvo vyriausias sūnus, dėl to jis nepaveldėjo šeimos verslo ir tapo Šinto šventiku bei vyriausybės tarnautoju. Su tokia įtaka jis Jigoro Kano, savo sūnui, padėjo patekti į Tokijo imperatoriškąjį universitetą.

Būdamas studentu Kano rimtai mąstė apie galimybes pasiekti kūno ir sielos harmoniją. Nors ir neišsiskyrė gera fizine būkle (neaukšto ūgio, prakaulaus sudėjimo ūgis 150 cm, svoris 48 kg) jis per trumpą laiką sugebėjo įvaldyti sudėtingą džiu-džitcu techniką. Atrinkęs iš šios technikos jo manymu labiausiai efektyvius ir eliminavęs pavojingus imtynių veiksmus, Kano sukūrė naują kūno ir sielos fizinio tobulinimo sistemą. Taip pat sukūrė savisaugos elementus bei metimų sistemą ir suteikė šiai imtynių rūšiai sportinį pobūdį.

1882 m. pirmąją Tokijuje dziudo sporto mokyklą (prie Eise vienuolyno) – Kodokan. Pirmaisiais gyvavimo metais į Kano vadovaujamą mokyklą buvo žiūrima nepalankiai, bet kai geriausias Kano mokinys Širo Šastro oficialiose varžybose nugalėjo visus savo priešininkus, kovos metu naudojusius įvairius džiu-džitcu ir karatė veiksmus, ši mokykla sulaukė pripažinimo. 1909 m. Kano pirmasis Japonijoje tapo Tarptautinio olimpinio komiteto nariu. 1911 m. jis įsteigė pirmąją Japonijoje sporto asociaciją bei tapo jos prezidentu.

Dziudo bazinę techniką profesorius Kano užbaigė formuoti 1887 m., o pilna sistema užbaigta 1922 m. – Kodokan mokyklos 40-mečio jubiliejui. Tuo metu jam jau sukako 62-ji metai. Pažymėtina, kad profesorius Kano skyrė labai daug dėmesio imtynininkų gerosioms moralinėms ir psichologinėms savybėms ugdyti.

1883 m. Kano įsteigė atskirių (spalvotų diržų) sistemą, o 1900 m. – varžybų taisykles. [Pasaulio dziudo imtynių federacija buvo įkurta1951 metais, liepos mėnesį. 1956 metais Paryžiuje įvyko dziudo pirmasis pasaulio čempionatas. Dabar tarptautinė dziudo imtynių federacija jungia 178 šalis. 1964 m. pirmą kartą dziudo imtynės buvo įtrauktos į Olimpinių žaidynių programą (Tokijuje). Moterų dziudo buvo pradėtas kultivuoti nuo 1980 metų, kai Niujorke buvo surengtas pirmas Pasaulio moterų čempionatas. Nuo 1992 metų moterų dziudo startavo Olimpinėse Žaidynėse.

Kitaip nei karate, dziudo nenaudojami spyriai, smūgiai ir panašūs veiksmai. Kitaip nei aikido, dziudo imtynėse nenaudojamas spaudimas sanariams, kad oponentas būtų numestas ant žemės. Kitaip nei kendo, dziudo imtynių metu nenaudojami jokie ginklai ar kitokie įrankiai. Vietoj aukščiau išvardintų dalykų, dziudo imtynės paprasčiausiai vyksta tarp dviejų asmenų vilkinčių dziudo kimono. Imtynių metu oponentai tiesiog naudoja kūno balansą ir jėgą priešininkui išbalansuoti. Todėl tai yra paprasta ir saugu palyginus su kitomis kovos menų rūšimis, nes nėra kovos tikslo sužeisti priešininką. Dziudo yra dinaminė veiksmų sistema. Dziudo technikos praktikavimas padeda žmonėms vystyti pagrindines ir kertines fizines savybes daugeliu būdu. Dziudo padeda vystyti stiprybę, ištvermę, lankstumą, greitį, kovingumą, dinamiškumą ir statinį balansą, veržlumą ir susilaikymą. Gynybos ir aktyvios atakos praktikavimas padeda tobulinti reakcijos laiką, koordinaciją ir susivaldymą. Praktikuojantys dziudo tampa stipresni, greitesni ir stabilesni.

Kaip pastebi šiuolaikiniai dziudo ekspertai tikrasis dziudo moko daugiau nei siekti fizinių aukštumų ar atletinio meistriškumo. Dziudo moko kaip kontroliuoti savo jausmus, emocijas ir proveržius. Dziudo moko susilaikymo, pagarbos, lojalumo ir disciplinos, taip pat etikos, gerų socialinių manierų ir etiketo. Dziudo taip pat moko kaip nugalėti baimę, parodyti drąsą esant spaudimui. Varžybų metu ir kasdienių užsiėmimų metu ugdomas teisingumas ir sąžiningumas.